Dulkėm gimėm, dulkėm ir mirsim...

Gal ir skamba žiauriai, bet deja...tai tiesa. Juk mes šiame pasaulyje esame tik trumpalaikės būtybės, kurių egzistencijos trukmės niekas negali nusakyti...Na nebent tik šautuvas įremtas į smilkinį. Galbūt tai skambės banaliai, kaip kad grožio konkursų dalyvių pasakymai "Noriu kad žemėje pasibaigtų visi karai", tačiau mano tikslai visai kiti...Šiais žodžiais nebandysiu papirkti nei komisijos, nei žiūrovų. Mano tikslas - tapti jūsų minčių kirminu, kuris jums ramybės neduos bent savaitę ir privers giliai susimąstyti, kaip kad privertė mane.

Galbūt kai kurie iš jūsų šio teksto esmės nesupras (arba tiesiog nenorės jos suprasti), kitiem tai sukels tik šypsena, o galbūt net juoką, tačiau turbūt tik vienetai supras ką aš norėjau pasakyti... Nesiekiu populiarumo ar panašių tikslų, tačiau norėčiau, kad tekstas, kurį jums greitai pateiksiu, atsidurtų ant kiekvienos šalies prezidento ar prezidentės stalo.

Gyveno kartą du žmonės. Kai jie buvo dviejų metų, jie mušėsi rankomis.
Kai buvo dvylikos metų, jie mušėsi pagaliais ir mėtėsi akmenimis.
Kai buvo dvidešimt dviejų, jie šaudėsi iš šautuvų.
Kai buvo keturiasdešimt dviejų, jie griebėsi bakterijų.
Kai buvo aštuoniasdešimt dviejų, jie pasimirė ir juos palaidojo greta.
Kai po šimto metų sliekas rausėsi per jų kapus, jis visai nepajuto,
Kad čia buvo palaidoti du skirtingi žmonės. Ir čia, ir ten buvo ta pati žemė.


Visur ta pati žemė.
Mūsų žemė...

Jei kažką priverčiau susimąstyti, parašykit kokios pirmos mintys ir asociacijos jums kilo.

O jei nieks jūsų širdyje nesukirbėjo ir net nekilo jokių minčių, tada labai atsiprašau, kad jus sugaišinau.