Biblijoje rašoma „Ką padarėte vienam iš mano mažiausiųjų, padarėte ir man“. Būtent taip pasielgė ir Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mažvydas“ pagrindinis veikėjas. Tik jis, Mažvydas, padarė gerą ne vienam žmogui, o visai tautai, nors ji ir nebuvo didelė, bet visgi tauta. Tačiau dėl žmonių ir tėvynės ateities jis paaukojo savo laimę, šeimą ir artimųjų meilę bei mylimąją. Jis iškeitė savo asmeninę laimę į pareigą savo tėvynei. Visai kaip Herkus Mantas, kuris vadovavo Didžiajam prūsų tautos sukilimui. Jis taip pat paaukojo savo ateitį vardan tautos išlikimo bei jos ateities, pamiršdamas savo artimuosius, o galbūt ir mylimąją. Tačiau šių abiejų vyrų pareigos jausmas tėvynei buvo stipresnis už bet ką. Abu kovojo, tik vienas plunksna, o kitas kardu, ir abu krito. Vienas palūžo dvasiškai, o kitas žuvo nuo priešo kalavijo. Tačiau jų abiejų aukos nebuvo bevertės. Jų ryžtas ir meilė savo tautai bei tėvynei išliko iki šių dienų.
No comments:
Post a Comment